Spaudos draudimo drama

LTSpaudos draudimo laikai jau nuo seno domino literatūros ir kultūros istorikus. 1899 metais Varpas rašė: .Jeigu ne spaudos draudimas, Lietuva būtų ramiausias Rusijos imperijos kampelis." Šiurkšti asimiliacinė Rusijos valdžios politika brandino įvairių Lietuvos visuomenės socialinių sluoksnių skirtingus požiūrius, tarp jų net priešpriešą. Sią priešpriešą galime laikyti labiau tiesioginiu Rusijos politikos padariniu negu bendros kultūrinės, ekonominės ir socialinės krašto raidos vaisių. Tokią padėtį geriausiai apibūdino prof. Mykolas Biržiška, kuris kadaise bandė samprotauti, kas būtų buvę, jei ne represinė rusų politika Lietuvoje XIX amžiaus antroje pusėje: „ Jei lietuvių spauda nebūtų uždrausta buvusi, o visos kitos maskolių priemonės 1863 m. sukilimui likviduoti būtų vykdomos, lietuvių padėtis kad ir nebūtų buvusi tokia, kaip latvių ar estų, kurie nebuvo sukilimo paliesti, prieš kurių tikybą jokių žygių nebuvo daroma ir kurie patys ligi 80-ųjų metų caro valdžios nebuvo „nuvokietinti", tik, priešingai, naudojosi savo kalba bažnyčioje ir mokykloje, jau 60-aisiais metais galėjo leisti sau laikraščius, [...] vis dėl to net varžomi lietuviai per 40 metų kultūroje būtų daugiau laimėję, negu draudžiamuoju laiku joje kad yra pasiekę. Nebūtų reikėję nei tų aukų ir kančių, kurių teko dėl raidžių pakelti. Natūraliau ir tautai sveikiau konservatyvieji jos sluoksniai būtų susigrupavę ir ramesnę, patogesnę būtų sau politinę liniją nustatę". Panašiai spaudos draudimą, kaip tautiškumą skatinusį veiksnį, dar 1903 m. apibūdino Aleksandras Dambrauskas - Jakštas: ,Jei rusiškoji valdžia nebūtų nusitvėrusi niekingo projekto užmesti lietuviams graždanką. Lietuvos žmonės nė jokiu būdu nebūtų galėję taip išsilaisvinti taip trumpu laiku, kaip tai regime dabar". [Iš straipsnio, p. 15]

ENThe ban of the Lithuanian press was one of the main factors stimulating the national movement. The struggle for the Lithuanian press moved the lower Lithuanian social strata - peasants, farmers, hired workers. The formation of the new Lithuanian intelligentsia of that social origin began. All that stimulated the democratization process of the Lithuanian society. The ratio of publishing and distributing the secular and religious literature was changing to the advantage of secular publications. The old clergy, feeling that their influence on the society was diminishing, tried to convince the Czarist administration that it was necessary to abolish the press ban in Lithuania. The point of view of the Russian society on the Lithuanian press ban was not one-sided. Some people approved of that, some people spoke for the softening of the press ban, others were for the abolition of the press ban. The central government of Russia in St. Petersburg and the local administration in Lithuania were completely helpless to fight against the transportation of Lithuanian books from abroad. That's why, after 40 years of the press ban, the Russian administration at last understood that it was necessary to abolish the press ban as soon as possible. That decision was also predetermined by the liberalization of the Russian society. On 7 May 1904 the Czarist government repealed the ban of the Lithuanian press. [From the publication]