Vaizdeliai kremtant semiotiką su komparatyvistikos prieskoniu
LTBūtent tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto lietuvių literatūros profesoriaus Kęstučio Nastopkos rūpesčiu ši aukštojo mokslo institucija tapo pirmuoju semiotikos židiniu Lietuvoje. Čia kartą per savaitę rinkosi, tiesa, neskaitlingas dėstytojų ir studentų būrelis, skaitantis ir nagrinėjantis Greimo tekstus, čia buvo parengtas pirmas semiotikos kursas studentams ir mezgami ryšiai su prancūzų semiotikais, laikančiais save Algirdo Juliaus Greimo mokiniais. Kaip žinoma, dar sovietmečiu profesorius Kęstutis susirašinėjo su Paryžiaus semiotikos mokyklos steigėju ir vadovu; Lietuvai atsikovojus nepriklausomybę laiškuose buvo aptariamos vizitų į Lietuvą galimybės. Nors Greimo sveikata nebeleido jam keliauti, jis pasiuntė tėvynėn savo sekėjus. Po Greimo mirties 1992 metais genialaus semiotiko mokiniai manė esant pareiga bent kartą apsilankyti jo krašte, kad paskleistų mokytojo idėjas. Pirmasis, VU rektoriaus Rolando Pavilionio kvietimu, 1990 metų pavasarį atvyko semiotikas ir sociologas Ericas Landowskis, čia turėjęs susitikimą su prancūzų kalbos mokytojais. Tų pačių metų rudenį Greimo pasiųsta, Broniaus Kuzmicko iškviesta ir Nastopkos sutikta, lietuvių-prancūzų ryšius semiotikos srityje gaivinanti kregždė iš Liono atskrido į Vilniaus pedagoginį institutą. Jeanas Delorme’as, religinio diskurso analizės centro (CADIR) įkūrėjas Prancūzijoje, savo paskaitų cikle atvėrė susirinkusių širdis ir protus Biblijos semiotikai. Gerai prisimenu tas paskaitas. Jos vyko pilnoje klausytojų amfiteatrinėje auditorijoje. Įstabu buvo girdėti ir pagal brėžiamas schemas matyti, kaip semiotinės analizės strategija atskleidžia tuos Šventojo Rašto klodus, kuriuos, regis, gebėtų ištirti tik teologai, kunigai ar vienuoliai. [...]. [Iš straipsnio, p.338-339]
