LTSiekiama atsakyti į klausimą, kas pasakojama apie vadinamąjį kolūkių "griovimą", kaip pagrindžiamas neigiamas jo vertinimas, kaip šis vertinimas derinamas su neigiamu pačių kolūkių kaip sovietmečio fenomeno vertinimu. Atsispiriant nuo teorinių darbų, skirtų naratyvui bei traumai, suformuluojamas konceptualus įrankis - kultūrinės traumos naratyvo schema. Analizuojami kokybiniai interviu, surinkti Panevėžyje, Jonavoje ir jų apylinkėse 2021 m. vasarą. Daroma išvada, kad nors kolūkių egzistavimo pradžia matoma neigiamai, kolūkis vėlyvuoju sovietmečiu apibrėžiamas kaip darniai veikiantis vienetas. Remiantis naratyvu, transformacijos laikais įvyksta staigi šio vieneto dezintegracija ir būtent staigus bei brutalus įvykio pobūdis vertinamas neigiamai. Kaip pagrindinės aukos įvardijami eiliniai kaimo žmonės. Nurodomų kaltininkų gretas galima padalyti į dvi dalis. Pirmoji - vietiniai gyventojai: dažniausiai minimi buvę kolūkių pirmininkai ir kiti vietiniai lyderiai, taip pat vadinamieji "gudresnieji". Antroji - valstybės valdžia ir Vytautas Landsbergis, kuriems priskiriamas lemtingas vaidmuo. Tarp informantų galima išskirti ir savotišką kritikų grupę: jos atstovai nepalankiai vertino kolūkius, nedalydami jų egzistavimo į laikotarpius, ir atsiribojo nuo paplitusio kalbėjimo apie jų "griūtį". Visgi kai kurie kritikuojantieji patys pritariamai pakartojo elementų iš kultūrinės traumos naratyvo. Reikšminiai žodžiai: kolūkiai, žemės ūkis, privatizacija, posovietinė transformacija, kultūrinė trauma, naratyvas, Lietuva. [Iš leidinio]
ENThis article explores what is told about the supposed "collapse" of the collective farms in Lithuania, how is the negative connotation explained, and how is it attuned to the negative understanding of collectivization and collective farms in general. Relying on the theoretical literature dedicated to narrative and trauma, a scheme of cultural trauma narrative is formulated as a conceptual tool. Through narrative analysis of qualitative interviews collected in Panevėžys, Jonava, and their vicinities in 2021, it is demonstrated that the collective farm of early Soviet times is seen negatively, but the collective farm of late Soviet times is defined as a consistent unit. During transformation, this unit is suddenly disintegrated. Ordinary people are defined as the main victims. The named perpetrators can be divided into two groups. The first one is local people: the former chairs of the collective farms and other local leaders are mostly mentioned, as well as the "smarter ones" ("gudresnieji"). The second group is comprised of National government and Vytautas Landsbergis (personally); they are assigned a fatal role. A group of "critics" has been analytically distinguished. These informants have been harshly critical of collective farms regardless of times and distanced themselves from parlance regarding the "collapse" of collective farms. However, some of the "critics" repeated some elements of the cultural trauma narrative. Keywords: collective farms, agriculture, privatisation, postsoviet transformation, cultural trauma, narrative, Lithuania. [From the publication]